D. Tartt. Slapta istorija

Tartt, Donna. Slapta istorija: romanas/D. Tartt; iš anglų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 592 p.

Intelekto ir ekstremalių pojūčių sumaištis

1992 m. išleistas pirmasis amerikietės D. Tartt (1963) romanas „Slapta istorija“, per savaitę JAV tapęs bestseleriu, įkvėptas F. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“. Tik viskas vyksta lyg atvirkščiai. Detektyvas atvirkščiai, nužudymai ne iš skurdo, bet greičiau iš nuobodžio ir tuštybės.

Kas yra žaidimas, o kas jau gyvenimas? Į Hempdeno koledžą susirinkusiems studentams, ištrūkusiems nuo tėvų, pirmiausia rūpi išmėginti laisvės ribas, o tik paskui mokslo ir buities prievoles vykdyti. Juolab, kad daugumai nereikia sukti galvos, kaip pragyventi: aprūpinti turtingų tėvų, senelių ar dėdulių, tetulių turi tik vieną rūpestį, kaip kuo kiečiau praleisti laiką. Alkoholis, narkotikai, seksas, vakarėliai… Na, jei pritrūksta, lengvas uždarbis prekiaujant tarp studentų krenta lyg ir natūraliai kaip žiemą sniegas. O atvykę iš plačiai išlaidauti įpratusių namų nesibodi ir neatlyginamai skolintis, nes kokia čia gėda, visiems, regis, malonumas jais pasirūpinti.

Iš Kalifornijos kilęs pasakotojas Ričardas Peipinas nepriklauso išrinktajam auksiniam jaunimėliui: jis ne tik bepinigis, kompleksuotas dėl savo padėties ir prastų drabužių, bet ir savotiškai atstumtas tėvų: net vaikystėje ir paauglystėje trūko meilės: despotas primityvus tėvas, smurtavęs prieš motiną ir sūnų, nematė tikslo ir sūnaus išsilavinime. Taigi atėjus atostogų laikui didžiausias galvosūkis Edvardui –  kur dėtis? Namuose jo nesutiks išskėstomis rankomis, vykti su draugais reikia pinigų, o būti išlaikytiniu ne jo charakteriui ir įpročiams.

Klasikinės filologijos studentų tik saujelė: penki vaikinai ir viena mergina, plius charizmatiškas, studentus apžavėjęs, gana garsus, su garsiais žmonėmis bendravęs dėstytojas snobas Džuljenas. Jie visi atsiduria tarsi burbulo burbule – studentų miestelio stipri, savita, uždara grupelė: kartu ne tik lankantys paskaitas, siejami to paties dėstytojo traukos, bet ir laisvalaikį, išvykas planuoja kartu. Regis, jų siekiamybė – plaukiojant senovės Graikijos kultūroje ir filosofijoje, to laikmečio patirtis ir tradicijas išgyventi realybėje. Bakchanalijos. Bakchanalijos arba Dionizijos – tai senovės graikų ir romėnų religinė šventė, skirta pagerbti graikų vyno dievą Dionizą ar romėnų – Bakchą. Buvo manoma, kad dievai padeda išsilaisvinti žmogaus sielai per ekstazę ir vyną. Senuosiuose raštuose pasakojama, kad šventės metu vynas liedavosi laisvai, vykdavo nežabotos orgijos, neišvengta net nusikalstamų veiksmų. Alkoholis, psichotropinės medžiagos, ritualiniai šokiai kad pasiektų transo būseną ir visišką veiksmų laisvę: netgi nužudant – ir šiuolaikinių studentų programoje.

Ar šiaip, ne literatūroje, egzistuoja toks dalykas kaip „lemtingas defektas,“ ryškus tamsus plyšys, kertąs gyvenimą per pusę? Mėgdavau manyti, jog ne. Dabar manau, jog taip. Manasis būtų toks: nesveikas aštrių įspūdžių ieškojimas – bet kokia kaina. p. 13

Taigi vienas iš šešetuko Ričardas pasakoja iš laiko perspektyvos vienų metų studijų patirtį Naujosios Anglijos Hempdeno koledže, stengdamasis chronologiškai viską sudėlioti, nors, kaip pats sako, atmintį įsprausti į tiesų kelią, nėra paprasta. Gražūs, stilingi, intelektualūs ir, svarbiausia, manieringai paslaptingi bendramoksliai traukte traukia iš nykios aplinkos atvykusį jaunuolį. Jis pats perkuria savo autobiografiją: „apelsinmedžių giraitės, užgesusios kino žvaigždės, kokteiliai prie baseino žibintų šviesoje, cigaretės, nuobodulys“ – visiems geranoriškai priimant jo istoriją, įsitikinęs, kad juos apmovė. Nors pats turi uždarbiauti ir skaičiuoti centus. Bet klasikinės filologijos draugiją gaubianti mistinė aura paveikia jį labiau negu galėtų tai padaryti cheminės medžiagos. Apakęs nuo kitų pseudointelektualios šviesos praranda realybės pojūtį ir įsivaizduoja save išrinktuoju, patekusiu tarp išrinktųjų.

Tačiau tada, be savo laimės, nieko daugiau nenorėjau žinoti ir neišmanau, ką dar pasakyti, nebent tai, jog anuomet pats gyvenimas atrodė pilnas magijos: simbolių, nuojautų, ženklų voratinklis. Viskas kažkaip derėjo; palengvėle atsiskleidė kažkokia gudri ir geraširdė apvaizda, ir aš pasijutau virpąs ant fantastiško atradimo slenksčio, tarsi kokį nors rytą visa turėjo susijungti, – mano ateitis, praeitis, visas mano gyvenimas, – o aš pašokęs lovoj sušukti: „Vaje, vaje“ p. 106

Veikėjai visi skirtingi, bet ir panašūs – intravertiški, siekiantys daugiau negu realybė žada, iš tiesų nesiorientuojantys tikrame pasaulyje: intelektualiausias ir gabiausias iš visų Henris nustemba išgirdęs, kad Mėnulyje egzisistuoja gyvybė. Tvyranti aura virš hermetiško jų gyvenimo atrodo patraukli ir paslaptinga, nes jie arogantiški ir snobiški, intelektualūs ir impozantiški. Kita vertus, vieningi kaip kumštis, savo potyrių nereklamuojantys, kaip ir negeidžiantys kitų – mirtingųjų –  kolegiečių draugijos. Nes jėga jų išskirtinume

Kas slypi po išoriniu patraukliu luobu? Lyderio pakankamai turtingo ir intelektualiausio Hario savotiška ribinė diktatūra. Konfrontacija tarp jo ir žemiškiausio iš draugijos, nuskurusios, nors ir save afišuojančios šeimos atstovo Banio, tiesaus, naivoko, vis besistengiančio išmelžti pinigų, nevengiančio šantažo, labiausiai atstumiančio ir negeidautino klasikinės kultūros aura apsigaubusių jaunuolių būrelyje. Kita vertus, Banio poelgiuose slypi jo šeimos ydos ir neatsakingumas: vaikai auklėti nerealioje aplinkoje, netgi abejotinų gabumų Banis buvo patalpintas į brangią mokymo įstaigą, o paskui išspirtas iš namų be jokios materialinės paramos, galima sakyti, nuogas, basas, ne tik neturįs iš ko gyventi, bet blogiausia – neturįs menkiausio supratimo, kad negali išlaidauti, o ir pinigus dar galima ir užsidirbti, ne tik gaudyti krentančius iš pašalių. Savotiškai nuskriaustas likimo ir artimųjų. Nusigyvenusios miesčionijos simbolis.

Nelabai įtikinanti, nors savotiška ir tikrai papildanti istoriją spalvomis dvynių – brolio ir sesers versija. Gražūs, draugiški, tarpusavyje tiek artimi, kad net miega kartu, o bandant jai atsiplėšti, brolis įninka į alkoholį. Vienintelė mergina vaikinų apsuptyje tampa ir savotišku konkurencijos objektu – grožis ir charakterio šiluma neleidžia būti neįsimylėjusiu ją. Taigi ji ir savotiška jungtis, tuo pačiu ir pleištas tarp artimų jaunuolių. „ji buvo gyva svajonė – užtekdavo ją matyti, kad įsižiebtų nežabota fantazija: nuo graikų iki gotikos, nuo vulgarybės iki dieviškumo.“ p. 110

Įvykus vienai žmogžudystei – įvykdžius vieną žmogžudystę – norint užslėpti visus galus peršokama prie kitos. Nusikaltimas ir bausmė. Dostojevskiška versija. Jie neišaiškinami ir lieka laisvi. Ar laisvi? Ar įmanoma būti laisvam nužudžius žmogų? O dar ne vienam, visai grupei? Juk, be abejo, reikia apsimetinėti, o galvoje ir įtarinėjimai: kuris prasitars, kuris neišlaikys psichologiškai, kuris palūš? Pagaliau… kurio dabar eilė būti nužudytam?

Kitas moralinis aspektas: kaip vertina savo poelgius patys veikėjai, išsiblaivę iš cheminių medžiagų įtakos, susidūrę su visuomenės nuomone, o ir realiai suvokę, kad jiesunaikino gyvybę? Kaip pasakotojas Ričardas sako, keista, bet nužudytas kaimietis jam nekėlė kažin kokių gailesčio ar kaltės impresijų, greičiau rūpėjo, kaip atitikti būrelio elgesio klimatą. Visai kas kita Banio mirtis, netgi išaiškinimo pavojui praėjus, jau nė vienas negeba grįžti į ankstesnę, palyginus ramią psichikos būseną. O ir kodėl reikėjo tokių kraštutinių moralės ribų trynimo? Pasiekti antikos laikų šėliojimo lygį? Talentingas, impozantiškas, materialiai aprūpintas, didelę įtaką kitiems darantis ir labiausiai į senovės graikų pasaulį pasinėręs Henris sako:

– Mano gyvenimas daugiausia visiškai blankus ir nykus. Negyvas. Pasaulis man visada buvo tuščia vieta. Nemokėjau džiaugtis net paprasčiausiais dalykais. Kad ir ką darydamas jausdavausi negyvas. Bet paskui viskas pasikeitė. Tą naktį, kai nužudžiau tą žmogų. <…> Tai buvo reikšmingiausia mano gyvenimo naktis, – labai ramiai pasakė Henris. – Ji man leido daryti tai, ko visada labiausiai ir norėjau.

– Ir kas tai būtų?

–  Gyventi negalvojant. p. 528

Rašytoja ne tik įdomiai nagrinėja jaunų žmonių nuokrypius nuo moralės normų, nesveiką norą išbandyti ribinius potyrius, – žudymo, melo, apsimetinėjimo – bet ir sukuria psichologinių išgyvenimų įtampą, nuolat augančią, besikerojančią jų galvose ir, regis, savaime sprogsiančią ir sunaikinsiančią pačius veikėjus. Daug dėmesio skirta parodijuotoms Banio laidotuvėms: nuskurusi bankininkų šeima stengiasi prezentuoti didybę ir miesčionišką spindesį netgi sūnaus mirties laiku – svarbu pasirodyti kaip reikiant – o gal tai įprotis? Ir jų elgesyje, netgi tėvo, motinos nesuprasi kur gailestis, o kur apsimetinėjimas, kažin, ar jie patys susivokia savo jausmuose, na, toks įspūdis skaitant stipriai parodijuotą laidotuvių ceremoniją. Ir visi artimiausi velionio draugai, klasikinės filologijos studentai, aišku, dalyvauja laidotuvėse ir pasakoja susikurtas versijas apie jį, jo žūtį. Artai lengva? Na, prireikia ir farmakologijos, ir narkotikų, alkoholio – kas be ko, alkoholis lyg savaiminis produktas, svarbesnis už maistą.

Tačiau, nors nelaikau savęs labai geru, neprisiversiu patikėti, kad esu užkietėjęs niekšas. Galbūt, kai prisimeni tą mūsų draugužį iš Teksaso, nepajėgi apie save taip manyti. Tai, ką mes padarėme, siaubinga, bet vis tiek nė vieno iš mūsų nelaikau blogio įsikūnijimu: mane pastūmėjo silpnumas, Henrį – puikybė ir persisotinimas graikų kalbos rašiniais, žodžiu, kas tik nori. p. 297

Visi veikėjai individualūs, išoriškai patrauklūs: Haris savo gebėjimais ir lyderyste, netgi poza; Frensis savotiškas dendis, lyg ir visko turintis, bet trokštantis artumo ir meilės; Čarlzas, galbūt labiausiai pažeidžiamas, bet žavi grožiu, savotišku nekaltumu, ką bedarytų; ir be abejo moterišką grožį ir gebėjimą pritapti sudėtingoje jaunuolių kompanijoje, savitai visus mylėti – Kamila. Protagonistas pasakotojas Ričardas visapusiškai išplėtotas personažas su silpnybėmis, nesuvoktais polėkiais ir, be abejo, pripažinimo ir draugystės siekiu.

Kiek įmanu pažinti žmogų, kiek susikurtas jo vaizdas tikras, o kiek iliuzija, tikriau sakant, žiūrinčio į jį atspindis lyg veidrodyje?

Sudėtingi ir dvilypiai visi jaunuoliai,

Ypač iš visos klasikinės filologijos kompanijos neaiškus ir pačiam protagonistui Ričardui, o ir skaitytojui tuo pačiu – dėstytojas Džulijanas, subūręs uždarą draugiją, įtakojęs ją, skatinęs iksktrymams, lyg ir turįs paslapčių praeityje, bet lyg chameleonas – sublyksintis vis kitoje aplinkoje kita spalva, pradžioje atrodęs romantiškas ir malonus, šiltas, gebąs matyti studentuose jų geriausias savybes ir į jas susitelkti, Ričardui tarsi atstojęs tėvą, lemiamu momentu, Henriui išpažįstant tiesą pasirodo visai kitoks. Ar įdomus žmogus nebūtinai geras?

Jo balsas pervėrė mane šiurpu iki pat kaulų. Nors abudu su Henriu elgdavosi pabrėžtinai šaltai, –  kartais atrodydavo, kad aplink juos nukrinta temperatūra, – visada maniau, kad Henrio šaltumas įgimtas, o Džuljeno tėra lukštas, dengiantis iš tikrųjų gerą ir švelnų būdą. Tačiau dabar ugnelė jo akyse buvo mechaniška ir negyva. Lyg būtų nukritusi žavi teatro uždanga ir būčiau pirmą kartą išvydęs jį tokį, koks yra: ne geraširdį seną išminčių, kantrų ir rūpestingą svajonių tėvą, o veidmainį, moralės požiūriu abejingą, kurio apgaulus patrauklumas slepia įtarią, aikštingą ir beširdę būtybę. p.

Pasaulinę šlovę rašytojai pelnęs romanas „Slapta istorija“ (1992), kuriame subtiliai pašiepiama universitetų hierarchija, studento ir dėstytojo santykiai, antikinės kultūros idealai, filosofijos, meno ir moralės ryšiai, įtraukia ne detektyviška istorija, o greičiau psichologiniu prasiskverbimu į jaunų žmonių, peržengusių ribą, mintis ir jausmus. Kas studijavo, ypač nuvykę toli nuo namų, be abejo, žino, kaip net nesąmoningai (o ir sąmoningai, juk niekas nežino apie atvykėlį iš kitur) susikuriama visai kitokia tapatybė negu namuose ar mokykloje. O bendros pomėgių ir interesų kryptys suartina labiau nei giminystė. Ir pasirašoma ne vienam nuotykingam, iššaukiančiam eksperimentui, kuris vėliau gyvenime gali turėti žlugdančių padarinių. Autorė užaštrina studentų moralines dilemas, o ir dėstytojo atsakomybės klausimą: koks atsakingas turi būti žodis, kad neįtakotų jauno žmogaus nuokrypio. Ypač studentų garbinamo mokytojo, kurio net užuominos priimamos kaip skatinimas beprotybėms. Kita vertus, kas ten žino, kuo ir kada apsimeta blogis.

„Slapta istorija“ verčianti reflektuoti knyga: lyginti savas ar pažįstamų patirtis su aprašomomis situacijomis ir apie žmogaus prigimties dvilypumą: viena dalis rėkia negalima, kita tarsi skatina išbandyti kuo daugiau rizikingų ėjimų. Jaunų žmonių senovės graikų kultūros supainiojimas su aštrių įspūdžių troškuliu tampa lemties įplyšiu, atkertančiu juos nuo įprasto studentiško gyvenimo ir jau neleidžiančiu mėgautis elementaria kasdienybe ir įgyvendinti mokslo siekius. Intelektualus, bildungsromanas su detektyviniais elementais ne tik prikausto dėmesį, bet daugialypis su daugybe temų, psichologinių ir moralinių ištarų verčia ne tiek spėlioti istorijos baigtį, bet kelti klausimus kodėl, kaip ir įvairiausius su mėginimais atsakyti.

Vertinimas: 4,7/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s