G. Vojnovič. Jugoslavija, mano tėvynė

Vojnovič, Goran. Jugoslavija, mano tėvynė: romanas/ G. Vojnovič; iš slovėnų k. vertė Laima Masytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – 287 p.

Trauminės atminties labirintuose

Dar viena knyga apie Jugoslavijos žmonių likimus (S. Stanišič „Kaip kareivis gramofoną taisė“, D. Ugresic „Skausmo ministerija“). Įspūdingiausia vis dėlto „Kaip kareivis gramofoną taisė“, atrodo, ne parašyta, o ištrūkusi rašytojui iš širdies.

Taigi, Jugoslavija didelis kunkuliuojantis katilas, kuriame virė per 20 skirtingų kultūrų ir tradicijų etninių grupių. 1992 m. socialistinė Jugoslavija padalinta į Kroatiją, Bosniją, Slovėniją, Serbiją, Makedoniją ir Juodkalniją. Prasidėjęs brolžudiškas karas palietė įvairių tautybių žmones, daugelį privertė palikti namus, daugelis prarado artimuosius ir pažįstamus. Buvę draugai, net giminės staiga tapo priešais, gimtoji kalba – pavojinga, o nusakyti savo tapatybę – neįmanu.

Dar viena knyga apie žmogų be tėvynės: nei kalbos, nei teritorijos tuo pavadinimu. Net praėjus septyniolikai metų protagonistas Vladanas Borojevičius negali atsakyti pats sau – kas jis, kas jo tėvas ir ką reiškia žmogui tėvynė, gimtoji kalba. Gan sentimentaliai ir dirbtinai skambantis pavadinimas „Jugoslavija, mano tėvynė“, perskaičius atrodo vienintelis tikslus ir tinkamas, ir net nesentimentalus – tiesiog pasaulyje pasimetusio žmogaus šauksmas. Vietiniams skaitytojams tai dar daugiau: rašytojas pavadinime perfrazavo Slovėnijos nepriklausomybės judėjimo šūkį.

Vyriška knyga: apie vaikystėje trauminės patirties paveikto berniuko brendimą, stengimąsi adaptuotis svetimose aplinkose ir vidinius konfliktus, dėl kurių neranda ne tik harmonijos su pasauliu, bet ir negeba užmegzti pilnaverčių pasitikinčių santykių su mergina iš kitokios, ne karo aplinkos.

Vladano vaikystė baigiasi akimirksniu, 1991 metais vieną dieną prasidėjus karui Balkanuose, tėvui karininkui dingus, o jam su motina persikrausčius į Slovėniją. Vaikas praranda viską: tėvo meilę, ramią kasdienybę, žaidimų draugus, nerūpestingumą, atsidūręs priešingoje aplinkoje turi slėpti savo kalbą, tapatybę, nors bendraklasiai iš tėvo vardo geba nusakyti tautybę. Beprasmiška neapykanta iš suaugusių pasaulio persikelia į vaikų: sukrečianti paauglio vienatvė, stengimasis išgyventi agresyvioje aplinkoje.

Ir užaugus, subrendus trauminė patirtis niekur nedingsta, protagonistas pasimetęs, kitais nepasitikintis, užsidaręs savyje. Dar labiau komplikuojasi situacija Vladanui į google įrašius tėvo pavardę ir vardą ir pamačius, kas išmetama: tėvas gyvas, ieškomas karo nusikaltėlis.

Meilės, kaltės, nusikaltimo žmonijai peripetijos.

Žmogaus ir karininko pareigos dilema: ar vykdyti įsakymą, kaip ir padaro Vladano tėvas šaudydamas su savo kareiviais į taikius gyventojus, apiplėšiant ir sudeginant Višničių kaimą, ar atsisakyti karininko statuso ir pasitraukti.

Deja, mano tėvas, nuo seno užvis labiau bijojęs pasirodyti kinkadrebiu ir ištižėliu, niekada nesuprato, kad tais laikais dezertyruoti reiškė narsiausią ir ryžtingiausią poelgį. p. 117

Tikėjo armija, kaip kiti – Dievu.

Kaip gali jaustis jaunas vyriškis, po septyniolikos metų sužinojęs, kas iš tikrųjų jo tėvas? Kas? Nusikaltėlis? Įstatymui paklusęs serbų karininkas? Bailys, nedrįsęs mesti ginklą? Nesusivokęs įvykiuose? Kaip vertinti? Ką galvoti? O vaikystėje patirta tėvo meilė, švelnumas, atsiminimuose likęs malonus ir itin brangus tėvo atsiminimas kelia Vladanui ne tik skausmą, norą suprasti tėvą: čia jis jo gaili, čia smerkia – bet ir nerimą. Tėvas gyvas, kas jei jį suras ir viešai teis? Kaip tai išgyventi? Gal iš tikrųjų paprasčiau, kaip motina prieš daugelį metų pasakė, jei jis būtų miręs. Ir jam, ir visiems paprasčiau.

Aktuali problema po kiekvieno istorinio kataklizmo, atsidūrus artimiesiems, kaip vėliau paaiškėja, ne didvyriškose, bet nusikalstomose pozicijose.

Stipriai sukalta siužetinė linija: Vladanas leidžiasi į teritorinę buvusią tėvynę, ieškodamas galimybių susitikti su tėvu, išgyvendamas prieštarų ir kelionės atgal į laiką ir atmintį konfliktus, keldamas vis naujus sau ir tėvui, aišku, ir motinai, o ir visam kraštui klausimus, ieškodamas atsakymų bando prasiskverbti į kariavusių ir nukentėjusių psichologiją, o kartu dar labiau sujaukdamas savo gyvenimą ir mintis. Nes suvokia, kad suprasti tėvą, vadinasi, jį pateisinti, kaip ir žudynes. Sužino, kad ir tėvas patyręs kraupų praradimą: ustašiais persirengę žudikai 1942–ųjų rytą, atkakę iš įsisiautėjusios kaimyninės Hercegovinos, išžudė Borojevičių šeimos vienuolika asmenų. Tėvui tada buvo dvylika, panašiai kaip ir sūnui. O brolžudiški karai Balkanuose vos ne periodiškai – kas 50 metų. Trauminė atmintis, ko gero, karininko Nadelko niekada nepaleidusi, išsiveržė smurto ir atvirkštinio susikeitimo budelio ir aukos pavidalu. Istorinės atminties svarba: kalbėti ir ieškoti kaltų ar pamiršti: atsakymas nevienareikšmis, kaip vieno iš veikėjų lūpomis sakoma: „Karas yra karas, tai visai kita planeta. Niekas neturi reikšmės. Jeigu ten buvai, tada viską supranti ir neklausinėji. O jei nebuvai, neturi teisės nieko klausinėt.“ p. 229 Bet protagonisto nuomonė kitokia:

Mano galva, jie niekada nebuvo bedvasiai svetimų įsakymų vykdytojai. Ne, mano košmaruose jie stojo kaip sukaitusių girtų vyrų gauja, kuri kankindama kalinius traukia tas pačias įstabias dainas, kurioms skambant kitados įsimylėdavo ir tuokdavosi jų aukos. p. 124

Nuo užimtos pozicijos atminties atžvilgiu, priklausys ir paties Vladano vieta istorijoje, tame užburtame rate: „šitoje nutylėtoje istorijoje aukos tapo budeliais, o budeliai – aukomis, visi žudė ir buvo nužudyti.“ p. 236 Ištylėtos ir užgniaužtos vaikystės traumos, niekur nedingsta, jos gali prasiveržti netikėčiausiais aspektais, o ir pasiteisinimas tarsi yra – o kaip jie su manimi?

Taigi pagalvojau, kad žmogus, kurį kitados pažinojau kaip savo tėvą, visa tai suvokęs, negalėtų gyventi. Suvokęs šį dalyką galbūt valiotų išgyventi tik tas kitas Nedelkas, metų metus nutylėdavęs istoriją apie savo Milutiną, tas Nedelkas, kuris galėjo gimti tik mirus anam, tarsi būtų atsiradęs iš skausmo. Tas, kuris ten, Višnicuose, regėjo vien savo istoriją apie Milutiną ir Agnesę, istoriją, kuri pateisino visus jo poelgius. p. 250

Dostojevskiška nusikaltimo ir bausmės dilema visu ryškumu, tik su istorijos ir paveldo – jos, kaltės, – aspektais, ne tik iškeliama kūrinyje, bet ir psichologiškai išplėtojama: atmintis nesunaikinama, o padaryti nusikaltimai nedingsta, nors žudikas pats save nubaudžia pirmiausia būtent atmintimi ir artimųjų praradimu, o kartu jo padaryti veiksmai tarsi užkratas persiduoda jo palikuonims: dėl meilės ir dėl neapykantos tuo pačiu. Dėl noro suprasti.

Grįžęs iš Vienos, mintyse dažnai lygindavau save su Nedelku, save mačiau kaip jį, o jį – kaip save, vis dažniau mąstydavau, kokie esame panašūs. Jis – besislapstantis karo nusikaltėlis, o aš – paliktas herojus, ir mane užliedavo jausmas, kad gyvenimas mane nubaudė tokiu pačiu būdu kaip jį – jo gyvenimas. Taigi, abu slepiamės nuo žmonių, abu esame įkalinti niūriuose savo vidinio pasaulio labirintuose, lyg atliktume tą pačią bausmę. Todėl jau ne kartą pagalvojau, kad jo nusikaltimas yra ir mano nusikaltimas, ir po truputį tai priėmiau, kaip visus tuos metus priimdavau visa, ką man duodavo gyvenimas. p. 270

Rašytojas paliečia itin sudėtingus klausimus, kurie paprastame kontekste net neatrodytų reikalaujantys daugiareikšmių atsakymų: karo nusikaltėliai ir yra nusikaltėliai, jų išviešinimas ir bausmė savaime suprantama ir būtina – pamokos ateičiai. Bet suasmeninta istorinė tragedija daug labiau paliečia, ir norom nenorom galvoji, o kaip jausčiausi, jeigu mano tėvas papultų į tokią situaciją, kaip tada su patirta meile ir artumu? Ar galima tik neapkęsti nusikaltėliu tapusį tėvą? O mylėti?

Vertinimas: 4,5/ 5

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s